Talentingas gimnazistas Vasario 16-osios gimnazijoje

Vasario 16-osios gimnazijoje atidaryta pirmoji gimnazijos auklėtinio Justino Gečo, 8 klasė mokinio, fotografijų paroda „Lietuvos atspindžiai“. Dėl šios priežasties ir kalbinu jaunąjį kūrėją.

Justinai, Tau keturiolika metų, o su šeima jau esi gyvenęs trijose šalyse: Lietuvoje, Belgijoje ir Vokietijoje. Ką jos Tau davė?

Belgijoje gyvenome trejus metus. Ten, amerikiečių mokykloje, baigiau 1 klasę, labai gerai išmokau anglų kalbą, pamačiau daug įspūdingų vietų Prancūzijoje, Olandijoje, Liuksemburge. Tada ketveriems metams sugrįžome į Vilnių. Lietuva – mano tėvynė, čia gyvena dauguma mano geriausių draugų. Jaučiu didelę meilę Vilniui ir Lietuvai. Labai visų pasiilgstu. Na, o dabar jau trejus metus gyvename Vokietijoje. Ši šalis man davė dar vieną kalbą, pirmąją parodą...

Kaipgi Tavo gyvenime atsirado fotografija?

Mano tėtis labai mėgo fotografiją. Ir dabar dar mėgsta, tik tam trūksta laiko, o kartais gal ir noro. Manau, kad iš jo ir gavau tokį pomėgį. Anksčiau lankiau pramoginius šokius. Kartą važiavome koncertuoti į Lenkiją, o ten ir pradėjau fotografuoti. Labai patiko. Kažkaip per širdį perėjo. Tada fotografuodavau klasės išvykas ir panašiai. Tuo metu man tikrai nebuvo svarbu aparatūra – tiesiog norėjau fotografuoti ir fotografavau. Buvo smagu.

Ar turi autoritetų?

Taip, mano tėtis Julius Gečas – labai juo didžiuojuosi. Jis labai geras žmogus ir NATO pareigūnas. Tėtis yra ir mano fotografijos mokytojas, iš jo galiu semtis idėjų. Taip pat ir senelis Jonas Gečas, atsargos pulkininkas, buvęs Lietuvos Respublikos krašto apsaugos viceministras. Aš tikrai didžiuojuosi mūsų giminės žmonėmis. Labai dėkoju visai savo šeimai: tėčiui, mamai, sesėms, močiutėms.  

Esi 8 klasės mokinys ir jau pirmoji paroda, žiūrovai: bendramoksliai, mokytojai, žurnalistai, menininkės Meilės Veršelis pasiūlymas surengti Tavo darbų parodą jos privačioje galerijoje. Kaip jauties?

(Juokiasi) Geras jausmas. Įdomus jausmas. Manimi domisi, o tai reiškia, kad kažką pasiekiau.

Kokie ateities planai, svajonės, lūkesčiai?

Turiu didelių planų. Noriu Vilniuje turėti fotografijos studiją, noriu aplankyti šalis, kuriose dar nebuvau, sutikti naujų žmonių ir pažinti juos fotosesijose.

Kiek vaizdas nuotraukoje turi būti natūralus, o kiek jame gali būti korekcijos?

Penkiasdešimt procentų vaizdo įvyksta kameroje, ten įamžini. Grįžęs namo peržiūri. Kiti penkiasdešimt procentų susideda iš redagavimo. Korekcija nuotraukai suteikia gyvybės.

Linkiu, kad svajonės išsipildytų, linkiu, kad įamžintum natūralų aplinkos grožį.

 

Kalbino Birutė Augustanavičiūtė