Lietuvos televizijos pirmoji programa bei "LTV World" 2011 m. rugpjūčio 22-25 d. rodė laidų ciklą apie „dipukus“ – musų tėvynainius, po Antrojo pasaulinio karo pabėgusius į Vakarus nuo sovietų represijų ir tremties į Sibirą. Pasmerktajai kartai, beveik pusei amžiaus geležine uždanga atskirtai nuo savo Tėvynės ir artimųjų. Apie juos pasakoja publicistinių laidų ciklas „Dipukai. Žmonės be vietos".
Lietuvos televizijos pirmoji programa bei "LTV World" 2011 m. rugpjūčio 22-25 d. rodė laidų ciklą apie „dipukus“ – musų tėvynainius, po Antrojo pasaulinio karo pabėgusius į Vakarus nuo sovietų represijų ir tremties į Sibirą. Pasmerktajai kartai, beveik pusei amžiaus geležine uždanga atskirtai nuo savo Tėvynės ir artimųjų. Apie juos pasakoja publicistinių laidų ciklas „Dipukai. Žmonės be vietos".
Šį projektą įgyvendino VšĮ "Minčių studija" taklininkaujant Europos lietuvių kultūros centrui.
Išblaškyti po pasaulį, „dipukai“ (angl. DP – „displaced persons“, žmonės be gyvenamosios vietos) buvo pasmerkti ieškoti kelio į savąją Lietuvą. Su kaltės jausmu, kad ją paliko, ir moraline pareiga – tarnauti pasaulio žemėlapyje neegzistuojančiai Tėvynei.
„Tas dvilypumo jausmas – mes esam emigrantai, nešantys ant savo sprando kaltę ir gėdą, nes palikom brolius kautis miškuose, bet turim ir skolą, ir pareigą. Ir tas antrasis dėmuo buvo „dipukus“ visiškai persmelkęs. Tie žmonės suvokė, kad lietuvybės išsaugojimas yra jų moralinė pareiga. Jie suvokė, kad rūpestis Lietuvos laisvės reikalu yra jųjų pareiga. Jie suvokė, kad kūryba lietuvybės labui yra vienintelis būdas dorai išgyventi tą dramatišką būvį, į kurį likimas juos nubloškė. Taip jie ir laikėsi“ – apie dokumentinių apybraižų herojus sako Lietuvių išeivijos instituto direktorius profesorius Egidijus Aleksandravičius.
Ciklo autoriai pasakoja apie „dipukų“ gyvenimą Vokietijoje, Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje. Ir ieško atsakymo, ar kritus geležinei uždangai jiems buvo lengva grįþti į savo svajonių Lietuvą.
Apie pirmą dalį ("Sugrįžimas"): Praktinis KGB vadovas (išleistas 1986-aisiais pavadinimu „Lietuvių nacionalistų kenkėjiška veikla ir kova su ja“) ypač daug dėmesio skyrė už Atlanto veikusioms dipukų įkurtoms organizacijoms. Tačiau vienu iš pavojingiausių sovietams židinių Europoje įvardinta tuometinėje Vokietijos Federacinėje Respublikoje, netoli Frankfurto prie Maino, Hiutenfelde veikusi Vasario 16-osios lietuvių gimnazija ir Vokietijos Lietuvių bendruomenė. Du iš kagėbistų sovietams itin pavojingais laikytų asmenų pavyko surasti. Vincas Bartusevičius ir šiandien tebegyvena Vokietijoje netoli Frankfurto. Vingaudas Damijonaitis, atkūrus nepriklausomybę, 2001-aisiais sugrįžo į Lietuvą ir gyvena Pakaunėje.
Apie antrą dalį ("Dienoraštis"): Londone gyvenančiam Aleksui Vilčinskui po tėvo mirties rastas kišeninis jo dienoraštis – ne vien relikvija, o ir dokumentas, iš kurio apie savo tėvą jis sužinojo galbūt daugiau, nei žinojo jam gyvam esant. Trumpi įrašai, liudijantys apie tylią tėvo širdgėlą, prarastos Tėvynės ilgesį. Ir apie žydinčiais sodais paženklintą nenumaldomą gyvenimo aistrą. Ir apie ilgą šeimos kelionę į naują gyvenimą, kurį reikėjo susikurti toli nuo Tėvynės. Ir tuo pačiu ta mažytė knygelė – svarbus istorinis liudijimas ne tik jam, bet ir mums visiems. Liudijimas, atskleidęs visos vadinamųjų dipukų kartos gyvenimo dramą.
Apie trečią dalį ("Prarastas rojus"): Paryžietė Karolina savo šeimos archyvą dėliojo po kruopelytę: karas, sovietų okupacija, bėgimas iš Lietuvos. Jau, regis, viskas buvo atrasta. Bet štai po pusės šimtmečio, jau ne gimtajame Paryžiuje, o čia, Vilniuje, savo tėvų žemėje, tarp atsivežtų knygų, nuotraukų, šimtus kartų perskaitytų laiškų, atrado močiutės ašaromis sulaistytą raudą. Laišką Karolina vadina tiesiog stebuklu. Iš praeities dar kartą prasiveržęs sielos klyksmas – lyg priminimas, kokia nepakeliama ir žudanti gali būti ne tik fizinė, bet ir moralinė tremtis.
Apie ketvirtą dalį ("Dievo paukšteliai"): Karo nuniokota Europa užplūdusių pabėgėlių iš Rytų Europos nelaukė. Subombarduoti miestai, maisto ir darbo trūkumas- valstybės sunkiai galėjo pasirūpinti net savo piliečiais. Tad didžioji dalis politinių pabėgėlių iš Lietuvos bandė trauktis toliau – dažniausiai į Jungtines Amerikos valstijas. Kiti, tikėję, kad Stalino saulė ne amžina, apsigyveno arčiau okupuotos Lietuvos – Anglijoje. Didžioji Britanija po Antrojo pasaulinio karo vaidino svarbų vaidmenį. Galima sakyti, buvo antisovietinės veiklos forpostas Europoje. Susitelkę į Didžiosios Britanijos Lietuvių sąjungą, iš visų pakampių atakuojami KGB šnipų, dipukai kitapus Lamanšo vis dėlto drąsiai ir kantriai nešė lietuvybės vėliavą. Tris dešimtmečius Britanijos Lietuvių Sąjungai vadovavo Jaras Alkis. Iš Lietuvos pasitraukė būdamas vos keturiolikos. Sugrįžo tik po šešių dešimtmečių. Ir jau devynerius metus jis vaikšto nebe Londono, o gimtojo Vilniaus gatvėmis. Sako, seną ąžuolą persodinti rizikinga – gali neprigyti. Bet laikosi, prigijo. Gal kad žemė – ne bet kokia, o išsvajotos Tėvynės?
Laidų ciklą "Dipukai. Žmonės be vietos" galima stebėti internete adresu www.dipukai.eu, spustelėję ant nuorodos "Video". Greta filmo apie Vokietiją bei Vasario 16-osios gimnaziją, pavadinimu "Sugrįžimas", rasite filmus apie Prancūzijoje ir Didžiojoje Britanijoje gyvenančius arba gyvenusius dipukus.
