2018 m. vasario 3 d. keletas mokyklos bendruomenės narių – direktorė Janina Vaitkienė, religijos mokytoja Dalė Kriščiūnienė, anglų kalbos mokytoja Marytė Dambriūnaitė-Šmitienė ir praktikantės Ieva bei Justė Ancevičiūtės važiavo į Manheime vykusią pasaulinio lygio lietuvių fotografo Rimaldo Vikšraičio parodą „AM RAND DER BEKANNTEN WELT“ (liet. „Žinomo pasaulio pakrašty“).
1954 m. Lietuvoje, Šakių rajone, Sintautuose gimęs fotografas baigė Vilniaus 23-ąją vidurinę mokyklą, 1975 m. Vilniaus 47-ojoje technikos mokykloje įgijo fotografo specialybę, dešimt metų dirbo Šakių buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato fotoateljė fotografu. Nuo 1985 m. R. Vikšraitis yra Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys. 1997 m. jam suteiktas Tarptautinės meninės fotografijos federacijos fotografo menininko garbės vardas. 2000–2001 m. ir 2003–2004 m. paskirta Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos individuali valstybės stipendija. Didžiausiame Europos fotografijos festivalyje „Rencontres d’Arles“ Arlyje (Prancūzija) 2009 m. jis pelnė apdovanojimą – „Metų atradimas“. Fotografas rengė parodas įvairiose pasaulio šalyse. Jis laimėjo pirmąją vietą meninės fotografijos parodoje Čikagoje (1995), gavo diplomus foto festivaliuose Belgijoje, Bulgarijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Čekijoje, Italijoje, Austrijoje. Svarbiausi darbai: „Skerstuvės“ (1982–1986), „Kelio pabaiga“ (1988–1995), „Laukimas“ (1988–1998), „Aktas – negyvenamoje sodyboje“ (1991), „Pieva vienuoliktą valandą“ (1995), „Deganti kaukė“ (1996–1997), „Beprotiškas pasaulis“ (1995), „Pavasario išdaigos“ (1996), „Pavargusio kaimo grimasos“ (1998), „Vienkiemio godos“ (2002).
Parodoje esančios nuotraukos darytos 1970-1914 m. Jos suskirstytos į tam tikrus teminus ciklus: „Kaimo gyvenimas“, „Driežai“, „Charakteriai“, „Gyvenimo menininkai – menininkų gyvenimas“, „Žmonių santykiai“, „Skerdynės“ „Gyvenimo palydovai“, „Mobilumas“.
Dauguma parodos nuotraukų šokiruoja, priverčia jaustis nepatogiai. Autoriaus fotografijose – žemiausio socialinio sluoksnio žmonės (vaikai, suaugę, garbaus amžiaus), kurie fotografo paprašyti suvaidina socialinį ir moralinį nuosmukį atskleidžiančias scenas. Menininko fotografuojami žmonės, kaip teigia humanitarinių mokslų daktaras Tomas Pabedinskas, „sąmoningai inscenizuoja groteskiškiausias savo gyvenimo situacijas, be to, tokių vaidinimų R. Vikšraičio darbuose nepridengia „meniška“ fotografijų vaizdinė forma ir nesušvelninta metaforinė atvaizdo prasmė.“ Norima pasakyti, kad be jokių pagražinimų nuotraukose vaizduojama pačių kaimo žmonių atvirai suvaidinta degradacija, scenos, kuriose nelikę jokių žmogiškojo orumo pėdsakų. Daugelis nuotraukų „herojų“ adekvačiai nesuvokia savo padėties, jie savo noru prieš fotoaparatą atlieka savo pačių nužmogėjimo spektaklį, tai labiausiai ir sukrečia.
Autoriui svarbu, kaip ir kur gyvena kaimo žmonės, kokie jų santykiai, koks žmogaus santykis su aplinka, gyvuliais. Taip pat nuotraukose vaizduojami vaikai, kurie smalsiai ir gyvybingai kaip driežai išdykauja kaime. Dugelyje nuotraukų parodomas jų santykis su suaugusiaisiais – vaikai iš pažiūros čia mažai kam rūpi, nes artimieji, gyvenantys sau ir dėl savęs, užsiėmę visai kitais reikalais – dažnu atveju – linksmybėmis. Kai kuriose nuotraukose žmonių portretai – stambiu planu, su raukšlėtais, gyvenimo vingių išvagotais veidais, giliomis, nuo vargo įdubusiomis akimis. Pats fotografas teigia, kad kai kurie jo nuotraukose vaizduojami žmonės dabar žiūri į jį iš dangaus, bet jis vis tiek juos prisimena, jie išlikę nuotraukose. Autorius fotografijose vaizduoja ir save patį, besikeičiantį savo kūną iš įvairių pusių – iš nugaros, iš priekio, kai kur su humoru, nes, anot kūrėjo, tai yra būdas pakelti gyvenimo sunkumus. Menininko nuotraukų herojai švenčia, pykstasi, dirba, dykaduoniauja, yra vieniši arba būryje žmonių. Akivaizdus kontrastas tarp parodoje esančių nuotraukų – pyktis ir linksmybės, darbas ir tinginiavimas, vienišumas ir buvimas tarp žmonių. Kai kuriuose kūriniuose matyti kiaulės skerdimas, svilinimas, pjaustymas, po jo sekančios linksmybės. Taip pat fotografo nuotraukose ir neįgalūs žmonės – vyras sėdintis invalido vežimėlyje, moteris be apatinių galūnių…
Žiūrint į nuotraukas kyla klausimas, koks fotografavimo procesas, kai rezultatas toks sukrečiantis. Kūrėjas geriausius savo darbus sukūrė savo gyvenamoje aplinkoje. Kaip teigia T. Pabedinskas, „įamžinti žmonės, jų padėtis ir degraduojančio kaimo situacija fotografui yra gerai pažįstami.” Nuolat aplink matomas socialinis nuosmukis ir jaunystėje užklupusi fizinė negalia neįveikė fotografo, nepasidavęs gyvenimo iššūkiams, jis Lietuvos provincijoje sukūrė geriausius savo darbus.
Kūrėjas keldavosi ankti rytą ir dviračiu važiuodavo po 20 kilometrų, taip pat užsukdavo į vienkiemius. Fotografas teigia: „Jei ką įdomaus pamatydavau, prašydavausi į vidų, bandydavau fotografuot. Jei nesutinka, – važiuoju toliau. Kartais reikėdavo butelį statyt.“ Menininkas kalbėdavosi su savo nuotraukų personažais, prašydavo pozuoti, kai kaimo žmonės jau būdavo įsilinksminę. Viename interviu į klausimą, ar žmonės noriai tokios būsenos pozuodavo prieš fotoaparatą, R. Vikšraitis atsako, kad sovietiniais laikais ir moteris, ir vyrus įkalbinti pozuoti nuogus būdavo labai sunku: „Vienos kaimynės veidas buvo labai gražus, nors figūra šiaip sau. Dvejus metus liežuviu maliau, kol nurengiau.“
Akivaizdu viena, kaip ir sako pats fotografas, dėl norimos nuotraukos jis gali padaryti bet ką. Tačiau žiūrint R. Vikšraičio nuotraukas, kyla nevienareikšmiškų minčių. Vienu metu norisi ir gilintis į tai, kas nufotografuota, suprasti, ką norima pasakyti, tačiau pro kai kurias fotografijas norisi kuo greičiau praeiti, net nestabtelėti, užsimerkti. Notraukos sukrečia, šokiruoja, paveikia, tačiau svarbu suprasti, kad dalis fotografijų – kūrėjo režisūriniai sprendimai, parodantys, kad situacijos, atsispindinčios nuotraukose, tam tikromis aplinkybėmis gali būti įmanomos bet kurioje šalyje ir tarp bet kurios tautybės žmonių.
Parengė Justė ir Ieva Ancevičiūtės
