Renginio dalyvius Renhofo pilies salėje pasveikino Vasario 16-osios gimnazijos direktorė Janina Vaitkienė. Vadovė pristatė mokyklos istorinius faktus, įteikė simbolines dovanėles, o po trumpo prisistatymo ir vakarienės seminaro dalyviams aprodė gimnazijos erdves.
Vėliau visi turėjo progą apžiūrėti Renhofo pilį, apsilankyti joje esančiuose archyvuose. Baigiantis pirmajai seminaro dienai, Vasario 16-osios gimnazijos anglų kalbos mokytoja Marytė Dambriūnaitė-Šmitienė, gimusi Amerikos lietuvių šeimoje, kalbėjo apie lietuvybės puoselėjimą už Atlanto. Jau beveik keturiasdešimt trejus metus gimnazijoje dirbanti mokytoja pasakojo, kaip lietuvybė buvo ugdoma tarp mokinių, atvykusių mokytis iš įvairių pasaulio kampelių.
Antrąją seminaro dieną svečius pasveikino VLB pirmininkas Alfredas Hermanas. Dr. Sandra Petraškaitė-Pabst dalyvius supažindino su lituanistinio švietimo aktualijomis ir rekomendacine integruoto lituanistinio švietimo programa, kalbėjo apie daugiakalbystę „kaip investiciją visam gyvenimui“. VLB narė seminaro dalyviams pristatė keletą knygų apie daugiakalbystę ir identiteto paieškas.
Vasario 16-osios gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Asta D`Elia skaitė pranešimą apie gimnazijos lituanistinę veiklą bei sėkmingai įgyvendintus kūrybinius edukacinius projektus.
Vasario 16-osios gimnazijos muzikos mokytojas Gintaras Ručys kanklėmis pagrojo ir su „Romuvos“ apylinkės atstove Jurgita Noreikaite-Pickel padainavo dvi dainas. Vėliau mokytojas iškėlė lėšų, skirtų lituanistinei veiklai, paskirstymo klausimą.
Frankfurto lituanistinės mokyklos mokytoja Nijolė Balčiūnienė pasakojo apie etnokultūros ir lietuvių kalbos kursus, vykusius Lietuvoje ir trukusius net keturias savaites.
Jurgita Orlovaitė iš Liuksemburgo Europos mokyklos seminaro dalyvius pakvietė į žaismingus praktinius ankstyvojo kalbinio ir muzikinio lavinimo užsiėmimus.
Po pietų VDU istorikas, Lietuvių išeivijos instituto vadovas prof. dr. Egidijus Aleksandravičius, skaitė paskaitą „Gyvosios lietuvybės idėja pokario pabėgėlių kartoje ir dabar“.
Profesorius žmonių pasitraukimą iš Lietuvos pokario metais vadino „karių ir poetų emigracija“. Išeivius, pasak jo, tuomet lydėjo gėdos ir kaltės jausmas, nes šie pabėgo iš Tėvynės, likusios „po sovietų padu“. Ta karta besąlygiškai tikėjo Dievu, mylėjo Lietuvą, rašė tekstus, ginčijosi. Tarp išeivių, palikusių gimtinę po 90-ųjų metų, toks entuziazmas išblėso.
Istorikas sakė, jog svarbu nepamiršti savo lietuviškumo ir mokytis kalbų, nes, anot jo, „kiek kalbų moki, tiek kartų esi žmogus“. Tačiau E. Aleksandravičius pabrėžė, jog „netolerancija kaip sovietinis palikimas“ visuomenėje vis dar giliai įsišaknijusi, nes ne visi pasiruošę į savo tarpą priimti lietuviu save laikantį žmogų, nemokantį kalbos. Pietų Amerikoje, anot jo, gyvena daug lietuviškas šaknis turinčių žmonių, kalbančių ir nekalbančių lietuviškai, save vadinančių lietuviais bei mylinčių Lietuvą.
Lektorius siūlė „neužsidaryti gete“, „būti lietuviu nekompleksuojant, pajuntant savo individualybę“, lietuvybės puoselėjimui negailėti laiko ir lėšų. Prof. dr. E. Aleksandravičius teigė, jog labai svarbu „daugiakultūriškumą suprasti kaip vertybę“, „nebijoti žvelgti į savo gelmę“, būti savimi, pasidomėti savo šeimos genealogija, užrašinėti senelių atminimus, o svarbiausia – būti nuoširdiems.
Nesuvaržytoje aplinkoje seminaro dalyviai įgijo ne tik teorinių bei praktinių žinių, pasidalijo patirtimi, bet ir užmezgė įdomių pažinčių, praplėtė savo akiratį, pasisėmė energijos naujiems darbams.
A.D.
