Bergštrasės apskrities Vokietijos vienybės dienos iškilmingas minėjimas šiais metais vyko Biurštadto istorinėje rotušėje. Kviestiniai svečiai – politikai, meno veikėjai, įvairių institucijų atstovai – matė išskirtinę programą su gražiomis kalbomis ir puikia muzika.
Bergštrasės apskrities Vokietijos vienybės dienos iškilmingas minėjimas šiais metais vyko Biurštadto istorinėje rotušėje. Kviestiniai svečiai – politikai, meno veikėjai, įvairių institucijų atstovai – matė išskirtinę programą su gražiomis kalbomis ir puikia muzika.
Po trumpos pučiamųjų kvinteto „Presto“ įžangos, palydėtos virtuozišku Johann Pachelbel “Canon” ir skambiu ispanišku maršu, svečius pasveikino Biurštadto miesto meras Alfonsas Haagas.
Bergštrasės apskrities viršininkas Matthias Wilkes savo kalboje pabrėžė, kad spalio 3-oji diena vokiečiams yra ypatinga. Paminėjęs Rytų Europos valstybes ir tai, jog lietuvių tauta nuo Pirmojo pasaulinio karo du kartus po dvidešimt dvejus metus turėjo laisvę, Matthias Wilkes suteikė žodį Vasario 16-osios gimnazijos reikalų vedėjui ir Kuratorijos pirmininkui Rimui Čuplinskui.
R. Čuplinsko kalba buvo įspūdinga ir nuoširdi, atskleidžianti asmeninio gyvenimo detales: jis pasakojo apie savo senelių bėgimą iš Lietuvos, vaikystę Kanadoje, atvykimą į Gimnaziją mokytis. Europos padalijimo priežastimi R. Čuplinskas nurodė 1939 m. rugpjūčio 23-osios Molotovo-Ribentropo paktą, vėliau vedusį prie Vokietijos padalijimo ir šaltojo karo. Šis padalijimas buvo įveiktas 1989-ųjų metų įvykiais ir formaliu dviejų Vokietijos valstybių suvienijimu 1990 m. spalio 3-ąją. Lietuvos tauta taip pat įnešė savo indėlį į Europos suvienijimą: Baltijos kelias 1989 m. rugpjūčio 23 d., kuomet buvo minimos Molotovo-Ribentropo pakto 50-osios metinės, dalyvavo daugiau kaip du milijonai žmonių, rankomis susikibę į grandinę nuo Vilniaus į Taliną per Rygą, prisidėjo prie Lietuvos nepriklausomybės atstatymo paskelbimo 1990 m. kovo 11 d. „Mes esame tauta“ – toks buvo moto, kuris šalies tuometiniams vadovams rodė, kad jie daugiau nebegali veikti prieš savo tautą.
R. Čuplinskas atkreipė dėmesį, kad vis dar yra skirtumų tarp rytų ir vakarų vokiečių: faktas, kad per dvidedešimt dvejus metus, praėjusius nuo suvienijimo, kas penktas Vakarų vokietis dar niekada nėra buvęs Rytų Vokietijoje rodo, kad skirtumai yra dar per mažai suprasti. Todėl Vokietijos pareiga suvienytai šaliai lieka vokiečių pareiga suvienytai Europai. To nepamiršti darosi vis sunkiau, nes vis daugiau jaunų žmonių niekada nėra išgyvenę nei padalijimo, nei okupacijos. „Taigi tikslas dar ilgai bus nepasiektas, bet kartais kelias yra tikslas“ taip savo kalbą užbaigė Gimnazijos Kuratorijos pirmininkas. Šiuos žodžius lydėjo ilgi aplodismentai, patvirtinantys aukštą R. Čuplinsko šventinės kalbos kokybę.
Padėkos už puikią kalbą ženklan R. Čuplinskui buvo įteiktas pyragas su Europos Sąjungos simbolika bei Lietuvos ir Vokietijos vėliavėlėmis.
Vasario 16-osios gimnazijos mokinių moderniu stiliumi atliktos lietuvių liaudies dainos kėlė klausytojams gerą nuotaiką. Vokalinis Gimnazijos ansamblis, akomponuojamas orkestro, virtuoziškai atliko keletą dainų, o puikus W.A. Mozarto Sonatos A-Dur KV 331 „Turkų maršas“ sugrojimas sukėlė tikras klausytojų ovacijas.
Gimnazistai buvo apdovanoti mažomis dovanėlėmis.
Apskrities Tarybos pirmininkui Werner Breitwieser tarus baigiamąjį žodį, šventės svečiai kartu su Gimnazijos mokiniais sugiedojo Vokietijos himną ir Ludwigo van Beethoveno „Odę džiaugsmui“ (žodžiai Friedricho Schillerio). Dviejų valandų trukmės šventė baigėsi bendromis vaišėmis.
Gimnazijos direktorė džiaugiasi sėkme ir dėkoja Gimnazijos mokiniams ir darbuotojams, puikiai atstovavusiems Gimnaziją.
Bernhard Conrad
