Peteris Hoffmanas, Vokietijos Hesseno žemės vyriausiasis komisaras, 2014 m. gegužės 7 d. lankėsi Gimnazijoje ir su bendrabutyje gyvenančiais mokiniais pasidalijo mintimis apie Vokietijos policininko darbo kasdienybę, kurioje ekstremalių situacijų tikrai netrūksta. Akivaizdu – vokiečių požiūris į policijos pareigūnus gerokai skiriasi nuo lietuviškojo. Lietuvių policininkų budrumą vis dar bandantieji užmigdyti kyšiais, vargu ar rizikuotų pakiša vilioti vokiečių pareigūną. Vietiniams net sunku išaiškinti kyšio davimo prasmę, o dar labiau nesuvokiama, kad už nelegalų atlygį pareigūnas galėtų padėti pažeidėjui. Policininkai vokiečiams – autoritetas, kurį pareigūnai užsitarnavo savo sąžiningu darbu. Todėl visuomenė laiko pareiga padėti policijai. Pranešimas apie ne vietoje pastatytą mašiną, neleistinoje vietoje sukurtą laužą, sklindantį triukšmą, įtartiną asmenį, surastą piniginę, netgi keletą dienų neatitraukiamas kaimyno užuolaidas nelaikomas skundimu. Atvykėliams tenka perprasti nerašytą taisyklę, kad už saugumą ir viešąją tvarką jaučiasi atsakingas kiekvienas bendruomenės narys, pakantumas pažeidėjams nulinis. Panašu, kad Vokietijoje įsikūrę lietuviai šią taisyklę greitai išmoksta.
Peteris Hoffmanas, Vokietijos Hesseno žemės vyriausiasis komisaras, 2014 m. gegužės 7 d. lankėsi Gimnazijoje ir su bendrabutyje gyvenančiais mokiniais pasidalijo mintimis apie Vokietijos policininko darbo kasdienybę, kurioje ekstremalių situacijų tikrai netrūksta. Akivaizdu – vokiečių požiūris į policijos pareigūnus gerokai skiriasi nuo lietuviškojo. Lietuvių policininkų budrumą vis dar bandantieji užmigdyti kyšiais, vargu ar rizikuotų pakiša vilioti vokiečių pareigūną. Vietiniams net sunku išaiškinti kyšio davimo prasmę, o dar labiau nesuvokiama, kad už nelegalų atlygį pareigūnas galėtų padėti pažeidėjui. Policininkai vokiečiams – autoritetas, kurį pareigūnai užsitarnavo savo sąžiningu darbu. Todėl visuomenė laiko pareiga padėti policijai. Pranešimas apie ne vietoje pastatytą mašiną, neleistinoje vietoje sukurtą laužą, sklindantį triukšmą, įtartiną asmenį, surastą piniginę, netgi keletą dienų neatitraukiamas kaimyno užuolaidas nelaikomas skundimu. Atvykėliams tenka perprasti nerašytą taisyklę, kad už saugumą ir viešąją tvarką jaučiasi atsakingas kiekvienas bendruomenės narys, pakantumas pažeidėjams nulinis. Panašu, kad Vokietijoje įsikūrę lietuviai šią taisyklę greitai išmoksta.
Paprašytas papasakoti apie savo karjerą policijoje, komisaras P. Hoffmanas šypteli. Jam teko pradėti nuo žemiausio laiptelio ir iš arti matyti itin tragiškų avarijų pasekmes. Prieš keturis dešimtmečius tapęs policininku P. Hoffmanas tarnavo eiliniu patruliu. „Per keturiolika savo darbo gatvėje metų supratau vieną dalyką. Žmogus gali priprasti prie visko, tik ne prie mirties“, – sakė ilgametis pareigūnas. Per tuos 14 metų jam teko vykti į šimtus avarijų vietų. „Pirmieji kartai buvo tiesiog siaubingi. Sužaloti žmonės, nuplėšytos galūnės, lavonai. Nors tai ir skamba nežmoniškai, prie visų šių žiaurybių aš ir dauguma mano kolegų pripratome. Tačiau kiekvieną kartą išgyveni tikrą dramą, kai vyksti pranešti apie mirtį.“ – pasakojo komisaras. Antai, jaunas vaikinas, surūkęs pusę suktinės „žolės“, naktį važiavo automobiliu, viršijo greitį, ir, atsitrenkęs į stulpą, žuvo. Policininkas beldžiasi į jo artimųjų namus. Mama iškart supranta, kad kažkas negerai, nes prie durų neranda sūnaus batų. „Policininkas įeina į vidų, motina jau viską supranta, bet vis tiek praeina ištisa amžinybė, kol ji paklausia, kaip viskas nutiko. Štai kas yra sunkiausia šiame darbe. Pranešti, kad nebėra žmogaus. Nesvarbu, kiek kartų tai darysi, visada matai, kaip suktinė, o gal butelis alaus visiškai sužlugdo šeimą, kaip pusės promilės sulėtinta reakcija neleidžia laiku sustabdyti automobilio ir siunčia jauną žmogų į fizinę, o jo šeimą – į moralinę pražūtį. Nesvarbu, kaip gerai esi pasiruošęs, visą laiką bus sunku pasakyti, kad mylėto šeimos nario jau nebėra“, – skaudžią ir liūdną policininko darbo pusę atveria P. Hoffmanas.
Aukšto rango vokiečių policijos pareigūnas lietuviškoje Gimnazijoje apsilankė neatsitiktinai. „Kas norite tapti policininku?“, – lietuvaičių klausė P. Hoffmanas. Nekyla nė viena ranka. Keturis dešimtmečius policijoje dirbantis komisaras nepuola klausti kodėl, o ramiai pradeda pasakoti, kaip policininku tampama.
„Tapti policininku gali tiek išlaikiusieji abitūros egzaminus, tiek pasirinkusieji vadinamą „mažąją abitūrą“ – kai mokinys po 11 klasių metus dirba pasirinktoje srityje ir po to gauna atestatą. Studijuojantiems policijos akademijoje mokama tūkstančio eurų stipendija. Gera žinia ta, kad baigusieji visada turės darbą, atlyginimą ir socialines garantijas“, – apie tarnybos Vokietijos policijoje perspektyvas pasakojo P. Hoffmanas. Pasak komisaro, Policijos akademijoje laukiami ir imigrantai, neturintys Vokietijos pilietybės. „Laisvas žmonių judėjimas pateikia policijai naujus iššūkius. Šiuo metu tokiose šalyse kaip Vokietija, kur imigrantų yra tikrai daug, turint kitos šalies pilietybę gauti studijų vietą Policijos akademijoje yra daug lengviau. Taip yra todėl, kad imigrantas pareigūnas geriau supranta savo tautiečių mentalitetą ir gali profesionaliau išspręsti konfliktinę situaciją“, – pasakoja Peteris. Kad lietuviui policininkui Vokietijoje gali tekti susidurti su šioje šalyje įstatymus pažeidinėjančiais savo tautiečiais – labai realu. Juk ne paslaptis, kad lietuvaičiai į šią šalį vyksta ne tik dirbti ar studijuoti. Spauda ne kartą yra rašiusi apie lietuvius, kurie Vokietijoje vagia automobilius, prekiauja narkotikais, ar įvykdo itin sunkius nusikaltimus – žmogžudystes. Atsitinka ir taip, kad laimės paieškos Vokietijoje nemokant kalbos, nežinant šalies įstatymų mūsų tautiečius paverčia nusikalimų aukomis, tad lietuvių kalbą mokantis pareigūnas tokiems žmonėms būtų nemenka paspirtis Kol kas tvirto apsisprendimo tapti Vokietijos pareigūnais neišsakė nei vienas lietuvis gimnazistas, tačiau neslėpė – norėtų būti panašūs į charizmatiškąjį komisarą P. Hoffmaną… Geri pavyzdžiai įkvepia.
Niko Šošič, 11 kl.
